Apie žmonių dosnumą

Istorijos mane įkvepia, ypač tos, kurās piedalās pati. Istorijos apie žmones, sutiktus kelyje. Istorijos apie gerumą ir blogį, koks patyriau kelyje. Ir pats kelias, koks numynėme, jis pats būna vertas istorijos.
Kurdama ir pildydama Voyager kolekciją, sąmoningai pasirinkau prisiminti įvairius kelionių nutikimus, tai savotiška meditacijos būsena, į kurį pasineriu, o rankos pačios, nuo porceliano viršūnės iki sidabrinio žiedo.
Pirmoji istorija buvo išgyventa visai neseniai, paskutinės kelionės metu, iš kurių dėl pandemijos teko grįžti į mėnesio ankščiau, o dėl karinio perversmo išvis neaišku, kaip gyvena šeima, norėdamas pamilome ir ar greitu metu nori grįžti.

Pirmoji istorija bus apie Mianmaro didmiestį Mandalay, kuriame pasirodo nėra taip lengva išleisti pinigus.
Atvykę į naują vietą, jei tik yra galimybė, visad nuomuojames motorolerį, didmiesčiuose visad susiduriame su sukčiais ir dažniausiai būname budėjimo rėžime, pasiruošę aiškinti ir įrodyti, kad čia bus ne pirmą dieną.


Tą dieną važiuojant sausakimša gatve mums pasibaigė benzinas, o stojant užvažiavome ant vinies ir susprogo padanga. Ir tada viskas kaip Formulei 1, pribėgo vyrukas, pažiūrėjo kaip nutiko, pasakė "one minute" ir atbėgęs su benzino buteliuku, nieko nesakęs supylė, pinigų kategoriškai priima sprendimą ir palydėjęs iki artimiausio autoserviso išgaravo. Kitur Azijos didmiestyje tai greičiausiai norėtų būti pirmas signalas, kad pakliuvai į suktą uždarbio schemą ir tuojaus pasipils neplanuotos išlaidos. Kol motoroleriui buvo keičiama padanga, Amelija buvo popinama: meiliai kalbinama, vaišinana saldainiais ir vafliukais, jai buvo rodomi mažyliai kačiukai, buvo supažindinta su vaikais, ir galiausiai jai buvo padovanoti du lego žmogeliukai, kurie su ja keliavo visą likusį mėnesį. Mūsų "užmokestis" buvo Amelijos žaisliukas, tiksliai nepamenu kas tai buvo, bet lygiai ką nors iš oro uosto rinkinuko vaikams ir Amelija tai noriai atidavė. O pinigų iš mūsų vėl kategoriškai paimti reikia. Didmiestyje. Įsivaizduojat, kad taip būna?

Kol viešai Mandalay, ne kartą teko susidurti ir su prekeiviais, kurie nesutikdavo imti pinigus, pamenu karto grįžome su pilnu maišu mandarinų, dovana Amelijai, visa šeima per Kalėdas tiek nesuvalgydavome.

Kelionių blogas

Kiekvienoje situacijoje vis pagaudavau save svarstant, na kada gi apmaus? Ir kaskart susinepatogindavau, supratusi, kad išskaičiavimo nėra, tik smalsumas ir noras paįvairinti rutiną. O kaip elgiames mes, kai būna smalsu? Ar dažnai užkalbiname nepažįstamus, ar dažnai jiems padedame ar bent nusišypsome? Ar dovanojame bent akimirką is savo brangaus laiko?
Tad šiandien nusišypsokime tiems, kas tą šypseną priims kaip didžiausią dovaną, kokį mielai perleis ir kitam.